Kadangi valiutų karas įgauna pagreitį, per pastaruosius keletą mėnesių daugumos dėmesį prikaustė 17% Japonijos jenos kritimas JAV dolerio atžvilgiu. Šio kritimo fone dar viena pagrindinė pasaulio valiuta pademonstravo silpnėjimą. Tai Didžiosios Britanijos svaras.
Japonijos ekonominis ir demografinis profilis, paverčiantis jos ekonomiką raišu arkliu, yra unikalus. Naujai išrinktas ministras pirmininkas Šindzas Abė (Shinzo Abe) kartu su Japonijos banku nusprendė bet kokiomis priemonėmis sukelti infliaciją, kad sumažintų jenos vertę, lyginant su kitomis valiutomis, tuo būdu suteikdamas pranašumą Japonijos eksportuotojams. Net pasaulyje, kur centriniai bankai nuolat didina pinigų masę, tokius planus galima pavadinti išimtiniais atvejais. O štai, kita vertus, Jungtinė Karalystė eina ta pačia kryptimi, bet tradiciškesniu keliu.
Didžiosios Britanijos vyriausybė, vadovaujama konservatyvaus premjero Deivido Kamerono (David Cameron) ir Finansų ministro Džordžo Osborno (George Osborne) sugebėjo įvesti griežtą drausmę savo biudžeto disbalanse.
Nuo 2009 iki 2012 metų Didžiosios Britanijos vyriausybės išlaidos padidėjo tik 1,6%, o tai buvo daug žemiau nei oficialus infliacijos lygis. Nuo 2009 metų Didžioji Britanija išlaikė skolos santykį su BVP žemame lygyje, o mažėjimas vyko spartesniais tempais.
Nuo to laiko, kai 2008 metais prasidėjo krizė, kuri sukėlė gilią recesiją, Anglijos bankas, vadovaujamas Mervino Kingo (Mervyn King), buvo kupinas ryžto stimuliuoti nacionalinę ekonomiką, tačiau mažiau ryžtingas nei Federalinių rezervų sistemos (FRS) ar Japonijos bankas. Skirtingai nuo nuolatinių ir vis tebesitęsiančių obligacijų išpirkimo programų ir kiekybinio švelninimo JAV ir Japonijoje, Anglijos bankas pradėjo įgyvendinti analogiškus žingsnius, tik selektyviai.
Atsižvelgiant į santykinai nuosaikų Didžiosios Britanijos vyriausybės praktikuojamą požiūrį, svaro silpnumas yra gana sunkiai išmatuojamas. Lemiamu veiksniu gali būti tai, kad jis nėra toks svarbus investuotojams ir ne taip stipriai integruotas į pasaulio ekonomiką, kaip doleris ar euras.
Doleris, kaip rezervinė pasaulio valiuta, visada gaudavo naudą iš paklausos, kuri ne taip stipriai priklauso nuo fundamentinių rodiklių. Euras - dėl euro zonos dydžio ir Vokietijos finansų disciplinos paveldo. Kalbant apie svarą, šių pranašumų nelieka. Todėl užsienio centriniai bankai nejaučia poreikio įtraukti jį į savo valiutos rezervus dideliais kiekiais.
Būtent todėl per pastaruosius kelerius metus svaras jaučia didelį spaudimą. Nuo 2008 metų liepos mėnesio Didžiosios Britanijos valiutos vertė JAV dolerio atžvilgiu sumažėjo 26,7% . Pastaruosius kelis mėnesius svaras praranda savo galią daug greičiau, nei visos kitos pagrindinės valiutos, išskyrus jeną.
Nuo 2012 metų spalio 1 d. svaro kursas JAV dolerio atžvilgiu nukrito 4%, o euro atžvilgiu - 8%.
Be to, sunkumų akivaizdoje Didžiosios Britanijos valiutos sveikatos būklė kelia vis daugiau rūpesčių, su kuriais teks susidurti Anglijos bankui netolimoje ateityje, nes jis bando stimuliuoti ekonomiką, kuri labiausiai yra linkusi į infliacinius procesus.
Infliacija Didžiojoje Britanijoje juda į šiaurę nuo 2% tikslo štai jau 5 metus iš eilės. Dabartinis oficialus infliacijos lygis yra 2,7%.
Šiuo metu Britanijos premjeras Deividas Kameronas laikosi savo politikos ir bando įteigti rinkėjams, kad šiandienos skausmingi sprendimai duos vaisių ateityje. Tai perkelia pagrindinę naštą ant centrinio banko, kuris priverstas tenkinti ekonomikos stimuliavimo prašymus, pečių.
FRS pasisekė, kad B. Obamos administracija nepritaria Britanijos premjero fiskaliniams ketinimams ir požiūriams. Vis dėlto ten jau buvo atsisakyta daugelio savo pažadų. Prieš keletą mėnesių Benas Bernankė (Ben Bernanke) paskelbė, kad bus imtasi specifinių priemonių kovai su infliacija ir nedarbu, kurios, kaip buvo tikėtasi, turėjo pastatyti monetarinę politiką ant autopiloto.
Tačiau prieš kelias savaites FRS vice-prezidentas pareiškė, kad paskelbtas tikslines žymas (6,5% nedarbas ir 2,5% infliacija) reikia vertinti ne kaip išeities taškus, o greičiau kaip ribines reikšmes, kurias įveikus FRS turėtų apsvarstyti savo monetarinės politikos sugriežtinimą.
Kadangi Jungtinėje Karalystėje infliacija pradeda įgyti pagreitį, spaudimas Anglijos bankui, reikalaujant pakeisti monetarinę politiką, stiprės. Kol kas monetarinis stimuliavimas smogs svarui, kainų spaudimas didės ir stagnaciniai procesai ekonomikoje tęsis toliau.
Tai darys dar didesnį spaudimą centriniam bankui. Didesnis pigių pinigų kiekis negalės skatinti ekonomikos, o tik pablogins situaciją, įpildamas alyvos į infliacijos ugnį. Tam tikru momentu, Didžiosios Britanijos valdžios institucijos turės pripažinti, kad tai neveikia. Tuomet, kad išsaugotų nacionalinę valiutą ir suardytų ydingą infliacijos augimo ratą, Anglijos bankui teks agresyviai kelti palūkanų normas ir tuomet vyriausybei neliks kito pasirinkimo, kaip tik daug labiau sumažinti išlaidas, nei tuo atveju, jei ji būtų pasiryžusi šiam žingsniui anksčiau.
Masterforex-V Forex prekybos Akademijos ekspertų manymu jei Anglijos bankas net tokios grėsmės akivaizdoje atsisakys sugriežtinti savo politiką, svaras gali toliau silpnėti ir tai galiausiai gali lemti tai, kad Jungtinei Karalystei teks prisijungti prie euro zonos.
Parengta pagal www.masterforex-v.lt informaciją.
