Apie lietuvius Anglijoje kas ką nori, tas tą šneka. Čia geresnio ar tiesiog kitokio gyvenimo ieškoti atvykusį lietuvį peikti ir uiti populiaru ir nesunku. Užtenka suriesti ką nors triuškinančio – kad į Angliją išvyko vieni nevykėliai ir „runkeliai“ – ir interneto svetainės lūžta nuo komentarų. Autorius ar autorė džiaugiasi – aš populiarus, mane skaito. Ar jis arba ji pasakė nors trečdalį tiesos, nesvarbu.
Viena iš tokių temų, kurias mėgsta gliaudyti visokie žinovai – kad Anglijoje gyvenantys lietuviai yra nusikaltėliai. Jeigu lietuvis nusikalsta arba yra pasodinamas į kalėjimą, apie tai tuoj parašo anglų laikraščiai, visa tai skubiai persispausdina lietuviška spauda ir abiejose kanalo pusėse pakimba tamsus pasibaisėjimų debesis: Anglijoje lietuviai pjauna, žudo, apiplėšinėja ir mušasi.
Tačiau apie tai, kad patys lietuviai neretai tampa išpuolių aukomis, niekas garsiai neskelbia. Patiems lietuviams apie tai kalbėti, viena vertus, gėda, kita vertus, kad esi diskriminuojamas rasiniu pagrindu, nelengva įrodyti. Visai neseniai lietuviška spauda rašė, kad užpulta lietuvių parduotuvė Dagenhame. Parduotuvės savininkas iškvietė vietos policiją, bet ši areštavo ne paauglius, o parduotuvės savininką. Mat, vienas iš užpuolikų gavo per nosį, o paauglio pirštu paliesti negalima, nes už jį mūru stos visokios valstybės išlaikomos organizacijos. Už lietuvio nugaros, deja, niekas nestovi – jis pats turi apsiginti. Neretai kenčia, kiek gali, o pritrūkęs kantrybės ginasi kaip išmano.
Ar atvejis lietuvių parduotuvėje Dagenhame bus traktuojamas kaip rasistinis, galima tik spėlioti. Egzistuoja įsitikinimas, kad britų visuomenė labai liberali ir tolerantiška, todėl bet kokia užuomina apie rasizmą gali pakenkti gražiam jų įvaizdžiui. Užpultų lietuvių teigimu, parduotuvėje siautėję paaugliai juos išvadino „F..ing Polish“. Bet kad tai buvo rasistinis įžeidimas, o ne malonybinis kreipinys, ir kad parduotuvė nuniokota dėl to, jog priklauso lietuviams, įrodyti nebus lengva.
Tačiau rasistinė išpuolių prieš lietuvius ir kitus atvykėlius iš Rytų Europos prigimtis vis labiau apsinuogina. Turėjo nutikti kažkas, kas į šią problemą atkreiptų ir pačių anglų dėmesį. Ir nutiko – Norviče buvo mirtinai sumuštas milijonierius anglų bankininkas. Jis mirė nuo sunkių sužalojimų, kai stojo ginti nuo užpuolikų žmogų, kuris, pasirodo, buvo lietuvis. Tirdami, kodėl mirtinai buvo sumuštas žinomas bankininkas, policininkai neišvengiamai turės domėtis ir lietuvio užpuolimo aplinkybėmis. Ir, regis, pagrindinė aplinkybė jau buvo įvardyta Norvičio dienraščio žurnalistės.
„Mus ypač domina viena iš galimų užpuolimo versijų, kurią išgirdome iš kelių įvykio liudininkų: esą lietuvis buvo su partnere angle ir užpuolimo auka tapo būtent dėl to. Per anksti spekuliuoti, bet tada šis išpuolis įgytų ir rasistinį atspalvį“, – teigiama dienraštyje.
Anglų žurnalistams, kaip teigiama dienraštyje, gal per anksti spekuliuoti, tačiau nemažai lietuvių susiduria su kartais giliai paslėptomis, kartais atviresnėmis rasinės diskriminacijos formomis. Darbe, mokykloje ar kitose viešose vietose lietuviai prisipažįsta, patirią pažeminimą, panieką ar užgauliojimus. Skųstis dėl rasizmo vieni arba nedrįsta, arba nežino, kaip tai padaryti. Kiti gi net nesupranta, jog tai – rasizmas. Juk mums sovietų laikais buvo gerai įkalta į galvą, kad rasizmas yra tada, kai skriaudžiami juodaodžiai. O mes juk baltieji – kažkaip nepatogu priskirti save prie spalvotųjų ir skųstis, kad kenti nuo panašios problemos, kaip ir jie. Todėl dažniau esame linkę nuryti nuoskaudą, patyliukais burnoti ir laukti, kol kas nors kitas mūsų problemas pastebės ir ims jas spręsti.
Galbūt patys galėtume dažniau apie jas prabilti suvokdami, kad tokiu būdu ne tik patys už save deramai pakovotume, bet ir tai šaliai, į kurią atvykome gyventi, padėtume tas problemas aptikti ir su jomis laiku susidoroti. Jei tylime ir kenčiame, problemos pačios kada nors apsinuogina, bet to apsinuoginimo kaina gali būti labai didelė.
Morta Morkutė
