Gegužės 5 dieną, sekmadienį, Varšuvoje buvo pristatytas lietuvių ir lenkų aktorių bendras spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Dėdė Vania“. Spektaklyje lietuvių ir lenkų kalbomis vaidino Lenkijos J. Machulski vaidybos mokyklos studentai ir lietuvių aktorių trupė „Theaomai“.Spektaklis vainikavo gegužės 1-6 dienomis vykusias kūrybines dirbtuves.
Pirmasis projekto etapas vyko balandžio mėnesį Lietuvoje. Bendradarbiaujant tarptautinei lietuvių ir lenkų jaunųjų aktorių komandai parengtas eksperimentinis spektaklio eskizas, kuris vainikavo savaitės trukmės kūrybines dirbtuves. Spektaklio kūrimui vadovavo teatro pedagogės ir režisierės Silva Krivickienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Anna Dziedzic (Varšuvos Machulski aukštoji vaidybos mokykla).
Idėja lietuvių aktorių trupę „Theaomai“ (LMTA Vaidybos specialybės I magistrantūros kurso studentai) suburti į tarptautinį teatro projektą su jaunaisiais menininkais iš Lenkijos (J. Machulski vaidybos mokyklos bakalauro antrakursiai) gimė neatsitiktinai. Lenkija yra šalis, išauginusi ne tik itin didelio pripažinimo sulaukusius režisierius, bet ir puoselėjanti lietuviškam teatrui artimas tradicijas. Lenkų vaidybos mokykla savo pastatymuose daugiausia dėmesio skiria aktoriui, jo sceniniam meistriškumui. Tad lenkų trupė nesunkiai įsiliejo į komandinį darbą, bendrą kūrybą ir labai vertino jaunų lietuvių aktorių pasiruošimą, jų iniciatyvumą improvizuojant bei domėjosi aktorių rengimo metodika Lietuvoje.
„Dėdė Vania“ prasidėjo kaip dvikalbis spektaklis: pirmąjį ir ketvirtąjį veiksmą vaidino lietuvių aktoriai, antrąjį – Lenkijos studentai. Taip abi pusės pristatė dviejų mokyklų tradicijas ir atskleidė savo kurso veidą. Toks dviejų veiksmų iš skirtingų „Dėdės Vanios“ pastatymų sugretinimas į vientisą spektaklį leido pamatyti ne tik trupių patirties skirtybes, bet ir požiūrį į pjesę, jos herojų interpretacijas.
Šiame projekte didelis dėmesys skirtas edukacinei programai: naujų metodų mokymui(si), darbui tarptautinėje komandoje bei bendrai kūrybai. Tai ryškiausiai atsiskleidė trečioje „Dėdės Vanios“ dalyje, kurioje spektaklio sąvoka išsiplėtė iki spektaklio-improvizacijos. Į dvikalbes poras arba grupes suskirstyti aktoriai improvizavo remdamiesi Čechovo tekstu ir taip kurė naujus, netikėtus herojų santykius.
