Birželį Fotografijos galerijoje Londono centre buvo pristatytas lietuvių fotografo Rimaldo Vikšraičio fotoalbumas, kuriame publikuojamos nepagražinto lietuviško kaimo nuotraukos.
Verčiant albumo lapus prieš akis veriasi sukrečiantis kaimo gyvenimo peizažas: vyras svilinantis kiaulę, du girtuokliai, kurių vienas išsižiojęs siekia savo kaimyno ausies, o šio dantyse ant stalo tarp degtinės butelių pūpsančios kiaulės galvos ausis. Kitur pusnuogės moterys ir vyrai nepadoriai išsikėtoję geria degtinę. Aplinka skurdi, nuvargę ir beviltiški žmonės su beprotybės ir girtavimo pėdsakais veiduose. Tai nejaukūs, sukrečiantys vaizdai ir nesinori tikėti, kad jie ir yra mūsų lietuviško kaimo tikrovė. Tokie gyvenimo vaizdai paprastai slepiami nuo svetimų akių, jie neviešinami ir toli gražu nėra tai kuo skubama pasigirti.
Tačiau šių vaizdų autoriui Rimaldui Vikšraičiui dalis jo paties kasdienybės – šokiruojančio atvirumo fotografijose užfiksuoti žmonės – jo vaikystės draugai, ilgamečiai kaimynai ar pažįstami, kuriuos jis fotografuoja bemaž jau 40 metų. „Tai draugai nuo vaikystės, gyvenome tame pačiame kaime ir kai grįžau po 30 metų į savo kaimą, radau tuos žmones arba prasigėrusius, arba kiti buvo pabėgę iš to kaimo“, – „Infozonai“ pasakojo R.Vikšraitis.
O kaip dabar tie žmonės reaguoja, kai jų nuotraukos keliauja per pasaulį, spausdinamos įvairiuose leidiniuose?
- Dalis nežino ir jiems neįdomu, o kiti, jei ir sužino, jiems nesvarbu. Kai nuvažiuoju, kartais padovanoju savo knygą. Vieną padovanojau savo mokytojai, ji buvo labai sujaudinta, sakė, negalvojau, kad iš tavęs išeis žmogus, neklaužada buvau.
40 metų fotografuojantis Rimaldas sako visą laiką tikėjęs, kad kada nors žmonės supras, ką jis nori savo fotografijomis pasakyti, bet prisipažino nemanęs, kad bus taip aukštai įvertintas.
Ne taip seniai savo fotografijas eksponuoti pradėjęs vyras platesnei publikai tapo žinomas po pernykštės parodos Arlyje (Prancūzija), kur jis laimėjo „Metų atradimo“ prizą. Beje, tai vienintelis lietuvis gavęs tokį aukštą įvertinimą. Paskui jis buvo pakviestas surengti savo parodą Londone, jo darbai neseniai buvo eksponuoti Pekine, o šiomis dienomis paroda „Pavargusios kaimo grimasos“ atidaryta Glazge.
„Neveltui gyvenau“, – savo kūrybinę sėkmę paprastai apibūdina Rimaldas. Vaikystėje sirgęs tuberkulioze, jis tapo neįgalus ir teigia fotografuoti pradėjęs vien todėl, kad norėjo būti savarankiškas ir užsidirbti pragyvenimui. Vyras sunkiai valdo rankas, o ir žodžius taria nelengvai – susikalbėti mums pavyko tik su jį lydėjusio kolegos, fotografo Gintaro Česonio, pagalba. Tačiau negalia nesukliudė jam baigti Vilniaus fotografijos technikumą. Paskui jis dirbo buitiniame kombinate, darė portretus ir fotografavo vestuves, o ne darbo metu keliavo dviračiu per kaimus ir fiksavo nuo pašaliečių akių slepiamus vaizdus.
Mes, lietuviai, žinome, kad mūsų kaimo gyvenimas toli gražu ne idiliškas, ne vienam yra tekę ir baisesnių vaizdų išvysti, tačiau rodyti tokias nuotraukas užsieniečiams? Ką jie apie Lietuvą pagalvos? Su tokiu nuogąstavimu kreipiausi į R. Vikšraičio fotografijų albumo dizainą dariusį dailininką Mike Stonelake. „Girdėjau nerimaujant, kad ne koks Lietuvos vaizdas... Bet, pavyzdžiui, prisimenu vieną anglų fotografą, kuris fotografavo savo tėvus, atsidūrusius socialiniame dugne, labai depresyvios fotografijos, bet niekas į tai nežiūri, kaip į Anglijos gyvenimo būdo portretą, tai tiesiog žmonės, atsidūrę tokioje situacijoje“, – sako knygos dizainą rengęs dailininkas. Jis sakė, Lietuvoje lankęsis jau kelis kartus ir niekada nieko panašaus nematė. „Man Lietuvoje labai gražūs miestai, labai mieli, kūrybingi, įdomūs žmonės, kurių gyvenimo standartai aukšti“, – sako M.Stonelake.
Zita Čepaitė
