Tvirtos valstybės pagrindas – šeima. Pastarųjų kūrimo vajumi Lietuva pasigirti negali – pernai sudaryta 3,6 tūkst. mažiau santuokų nei ankstesniais metais. Užtat kasmet vis daugiau lietuvių šeimos židinį kuria su kitataučiais ir kitų religijų atstovais. Didėjant migracijai, tokių mišrių santuokų nuolat daugėja.
Pabėgo į Šri Lanką
Europos Sąjungos šalyse kasmet susituokia apie 350 tūkst. skirtingą pilietybę turinčių porų. Lietuvoje pernai užregistruota 3,3 tūkst. santuokų su užsieniečiais (16 proc. visų santuokų). Amžiną meilę užsieniečiams prisiekė 2,3 tūkst. lietuvių moterų ir beveik tūkstantis vyrų.
Statistiniais duomenimis, ES šalyse kasmet išsiskiria apie 170 tūkst. skirtingą pilietybę turinčių šeimų.
Tačiau tokia statistika įsimylėjėlių nejaudina. Rožinius akinius tenka nusiimti tuomet, kai mišrios šeimos, ypač turinčios vaikų, sumano pasukti skirtingais keliais.
Tai savo kailiu patyrė ir Paryžiuje gyvenanti lietuvė Kristina Ivašauskaitė-Rosario. Po skyrybų su iš Šri Lankos kilusiu Prancūzijos piliečiu Prajihtu Rosario, moteriai teko keletą metų ieškoti savo dabar jau septynmečio sūnelio Elyano.
Prancūzijos teisėsauga sūnaus globą pripažino motinai, tačiau 2007-ųjų vasarą, pasiėmęs vaiką kelių savaičių atostogoms, tėvas jo negrąžino. Prancūzijos policija nustatė, kad tėvas sūnų slapčia išgabeno į Šri Lanką.
Tik prabėgus daugiau nei dvejiems metams po išsiskyrimo – pernai rugpjūčio mėnesį –lietuvė apkabino savo sūnų Šri Lankoje.
Kadangi šioje šalyje vaiko globa buvo paskirta tėvui, motina kol kas gali tik matytis su savo sūnumi, aplankyti per atostogas. Tačiau lietuvė neketina nuleisti rankų ir dės visas pastangas, kad sūnus vėl gyventų su ja Prancūzijoje.
Į ambasadą – su ašaromis
Lietuvei sūnaus paieškos kainavo ne tik daug nervų, bet ir pinigų.
„Advokatams ir dviems privatiems detektyvams aš jau sumokėjau apie 12 tūkst. eurų (apie 41,4 tūkst. litų). Ir tai dar ne pabaiga“, – kalbėjo K. Ivašauskaitė-Rosario.
Moteris neslėpė nuoskaudos, kad, kai dingus sūneliui ji su ašaromis keletą kartų kreipėsi pagalbos į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje, nesulaukė jokios pagalbos.
Lietuvę palaikė artimieji ir draugai. Skaudžia patirtimi besidalinanti motina kitas moteris ragina būtina apdairesnes, kad netektų išgyventi panašių dalykų.
„Tik prasidėjus skyryboms būtina pasirūpinti, kad vaiko ir tėvo pasuose būtų uždėtas antspaudas, kad vaikas negali palikti gyvenamosios šalies teritorijos be raštiško motinos sutikimo. Man advokatė nepatarė to padaryti, o aš tuomet dar nežinojau“, – patarimų negailėjo lietuvė.
Pasak jos, Prancūzijoje pasus išduoda merija, tad būtina apsilankyti ir ten – motina turi pranešti, kad vaikas turi pasą ir gyvena su ja, todėl jokiu būdu jam negali būti išduotas antras pasas.
„Nors aš turėjau savo vaiko pasą rankinėje, mano vyras jam padarė antrą pasą. Tiesiog nuėjo į meriją ir pasakė, kad pasą pametėme“, – patirtimi dalijosi K. Ivašauskaitė-Rosario.
Kreipiasi į vaikų gynėjus
Kiek tautiečių užsienyje susidūrė su neteisėtu vaiko išvežimo ar laikymu – neaišku. Užsienio reikalų ministerija nerenka tokių duomenų.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba per pirmąjį šių metų pusmetį gavo 7 prašymus dėl 9 vaikų, neteisėtai išvežtų į užsienio valstybes, grąžinimo į Lietuvą bei vieną prašymą dėl teisės matytis su vaiku, esančiu užsienio valstybėje.
„Kitose valstybėse lietuvės moterys jaučiasi vienišos, pažeidžiamos, todėl maloni draugija, begalinis dėmesys ir rūpestis dažnai atrodo kaip atrastas stebuklas. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad šalia jausmų ir gražių išgyvenimų visada turi egzistuoti atsakomybė ir žinojimas, kaip galimais kritiniais atvejais apginti save ir šiuose ryšiuose gimusius vaikus“, – kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės pavaduotoja Simona Bronušienė.
Pasak jos, skyrybos dažniausia itin skaudžiai paliečia ne tik besiskiriančius suaugusiuosius, bet ir jų vaikus, nesvarbu, kokios pilietybės ar tautybės jie būtų. Vaikai dažnai tampa suaugusiųjų įrankiais išspręsti savo nesutarimus, atkeršyti už patirtą skriaudą, nubausti ir pan.
„Skirtinga tėvų pilietybė ir tautybė dažnai tik dar labiau apsunkina šių konfliktų sprendimą. Pavyzdžiui, musulmonai savaip supranta moterų bei vyrų teisių lygybę. Visų pirma, musulmonų manymu, visuomeninių pareigų apribojimas moterims sudaro sąlygas atsidėti vaikų auklėjimui. Lietuvaitės, kurdamos šeimą, dažnai nėra nusiteikusios keisti savo gyvenimo būdo ir įpročių. Net ir tais atvejais, kai šeimą kuria skirtingo tikėjimo asmenys, dažniausiai vyraujanti bus musulmoniška pusė“, – mišrių šeimų niuansus vardijo S. Bronušienė.
Norint apsidrausti nuo nemalonumų skyrybų atveju, patariama užbėgti jiems už akių. Net jeigu šeimos santykiai darnūs, būtų naudinga vaiko globos klausimus išspręsti abipusiu tėvų sutarimu, pasinaudojant teisinėmis priemonėmis, t. y. sutartimis ar teismų sprendimais.
Sudėtinga susigrąžinti vaiką
Didėjant asmenų migracijai, vis dažniau susiduriama su tokiomis situacijomis, kai reikia spręsti konkrečius tarptautinius vaiko teisių apsaugos klausimus.
Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų bei kitais tarptautiniais dokumentais siekiama užtikrinti vaikui stabilią aplinką, kad, kilus tėvų konfliktams, jis netaptų kilnojamuoju turtu, priklausomai nuo tėvų įgeidžių ir norų. Todėl visus klausimus, susijusius su vaiko globa, gyvenamąja vieta yra įgaliotos spręsti tos šalies, kurioje vaikas gyvena, institucijos.
Tačiau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės pavaduotoja S. Bronušienė įspėjo, kad dauguma islamo valstybių nėra ratifikavusios minėtos konvencijos.
„Atsižvelgiant į tai, tėvui išsivežus vaiką į savo gimtąją islamo valstybę, mamai ieškoti išeities ir susigrąžinti vaiką bus itin sudėtinga“, – nedžiugiai konstatavo S. Bronušienė.
Musulmonai – svajonių jaunikiai?
Nors įspėjimų apie tai, kad skyrybų su musulmonu atveju moteris gali netekti vaikų, netrūksta, tačiau tai neatgraso lietuvių tekėti už islamą išpažįstančių vyrų.
Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais 66 lietuvės ištekėjo už Turkijos piliečių, 2008 metais jų buvo net 87. Ne mažiau populiarūs jaunikiai iš Pakistano – pernai jiems amžinąją meilę prisiekė pusšimtis lietuvaičių, albanams – 35, egiptiečiams – 25, libaniečiams – 20 ir t.t. Šiose šalyse dauguma gyventojų išpažįsta islamą.
Kiek lietuvaičių iš tiesų yra ištekėjusios už musulmonų – neįmanoma apskaičiuoti. Realūs skaičiai gali gerokai lenkti statistinius, mat nemažai mūsų tautiečių tuokiasi su Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių piliečiais, kurie gali būti atvykę iš kitų šalių ir išpažinti islamą.
Ragina saugoti krikščionybę
Vilniaus arkivyskupijoje patikino, kad, pagal bažnytinius kanonus, gali būti sudaryta krikščionio ir musulmono santuoka. Tačiau prieš tai kunigas kreipiasi į vyskupą ir tik gavęs jo sutikimą gali laiminti tokią santuoką.
Tiesa, jeigu krikščionė moteris teka už musulmono, viena iš pagrindinių sąlygų vyskupo sutikimui gauti – vyras turi pasirašyti pasižadėjimą, kad netrukdys moteriai krikščioniškai auklėti vaikų.
Visgi dvasininkai pabrėžia, kad santuoka su kitos religijos žmogumi yra sudėtingas dalykas. Mat skirtingų tikėjimų žmonės turi savo nuostatų, puoselėja skirtingus lūkesčius, susijusius su šeima ir jos vertybėmis, todėl prieš sudarant tokią santuoką – būtina labai gerai pasvarstyti.
Tiesa, lietuvaitės už islamo tikėjimą išpažįstančių vyrų retai teka savo tėvynėje ir klauso krikščionybės puoselėtojų patarimų. Dažniausiai sudarydamos santuoką užsienio šalyje ar vyro gimtinėje moterys paprastai atsisako savosios religijos ir priima vyro – islamą.
Tokioje santuokoje gimę vaikai iš karto tampa musulmonais. Tačiau, kaip tikino Lietuvos dvasininkijos atstovai, suaugę vaikai galės laisvai pasirinkti kitą tikėjimą.
Aistė Griškonytė, www.DELFI.lt
