Jurgita Sausaitytė
Anglija man, kaip lietuvei, neįprasta ne tik vairu dešinėje automobilio pusėje, išpuoselėtu vietinių mandagumu ar lapių gausa gatvėse. Skiriamės ir vaikystės prisiminimais…
Nežinau, kaip jūs, bet aš vaikystę prisimenu kaip nesibaigiančias vasaras kaime, kai močiutė darže ramiai ravi morkas, o aš su sese ir drauge žaidžiu sode ar kartu su vienmečiais pusbroliais karstausi po medžius. Atėjus mokslo metams iš Lazdynų mikrorajono Vilniuje, kur lankiau mokyklą, iki namų Justiniškėse, būdama trečiokė dardu troleibusu namo, o vėliau skubu į muzikos mokyklą, krepšinio treniruotes ar dar kokį nelankytą būrelį. Mama – darbe, tėtis – darbe.
Lygiai tokią pat istoriją, ko gero, papasakotų mažų mažiausia kas antras lietuvis... Bet tik ne anglas!
Būtumėt matę vienos moteriškės veidą, kai nostalgiškai pasakojau apie vaikystę! „Juk taip buvo karo metais, ar ne!?, - nustėrusi paklausė. – Ar tikrai, vaikeli, nieko nesupainiojai?“. Hm, kodėl turėčiau painioti(-s) – juk karo metais negyvenau... Įsistebeilijo ji tąkart į mane lyg į muziejuje stypsančią dinozauro iškamšą. Tokia akimirkai ir pasijutau… Kodėl ji taip nustebo? Nes po mokyklos viską darydavau… SAVARANKIŠKAI!
Anglijoje vaikas - lyg trapus koralas. Į mokyklą ir atgal vedamas už rankutės, trylikos metų neturinčią atžalą sutikti gatvėje ar kitoje viešoje vietoje be suaugusių priežiūros - tas pats, kas žirafą Katedros aikštėj (gal kam ir pasiseks...). Jei jau tapai tėčiu ar mama – susirask auklę, kitu atveju ištisus vakarus privalėsi leisti prie televizoriaus. Pagal įstatymus, Jungtinėje Karalystėje draudžiama vaikus palikti be suaugusiųjų priežiūros net penkioms minutėms (net ir namie!). Tad nenuostabu, kad mano prisiminimai apie vienišus šešiametės vakarus žiūrint Leopoldo nuotykius vietiniams čia skamba lyg iškasena!
Prieš pora savaičių gatvėje mačiau mergaitę (dešimties – vienuolikos metų). Ji perbėgo gatvę ir džiaugsmingai šūktelėjo: „Mama, ar matei? Perėjau!”. Mergaitė tądien atliko žygdarbį! Skamba juokingai? Tiesą sakant – man irgi. Bet taip jau yra.
Kitą dieną buvau paprašyta pasaugoti kaimynų vaikus, mat jų tėtis turėjo sutvarkyti darbo reikalus. „Pasėdėsiu – negi sunku“, - pagalvojau. Tik labai nustebau, kad tėtis iš namų niekur nėjo: darbo reikalus jis tvarkė namie telefonu, o mane nusamdė tik dėl to, kad trys (vienuolikos, devynerių ir penkerių metų amžiaus) mergaitės nebūtų paliktos be priežiūros. Garbės žodis, pamaniau, kad gal aš iš kokių džiunglių atkeliavus…
Visgi sutikau čekę ir apsiraminau: turbūt iš džiunglių atkeliavau ne viena. Ji irgi, pasirodo, su draugais lakstė po kiemus ar žiemą prie namų važinėdavosi rogutėm. “Uhh…”, - lengviau atsidusau dar ir tada, kai prisiminiau mėgiamiausią vaikystės heroję - Pepė ilgakojinę. Juk jai tebuvo devyneri, o ji gyveno viena su arkliu verandoje be rėžimo “įsikibk man į parankę – kitaip gatvės nepereisi”.
Kita vertus, o gal mes tikrai kaip iš pasakos?
Juk Anglija yra pripažinta viena saugiausių šalių auginti vaikus: juk vien dėl mane stebinančios (kaip aš maniau - PERDĖTOS) priežiūros Didžiosios Britanijos keliuose kasmet žūva vis mažiau vaikų, Lietuvoje – kasmet vis daugiau.
Hm... Užtat galėjau lakstyt po miškus ir niekas manęs už pavadėlio nelaikė! : )
Taip ir nenusprendžiu, kas geriau: saugumas ir patogumas ar laisvė ir savarankiškumas?
