Praeitą vasarą iš Lietuvos atvykę turistai gėrėdamiesi paradu prie karalienės rūmų ar stebėdamiesi ištisas valandas net nekrustelinčių sargybinių ištverme prie Šv.Džeimso rūmų net nenutuokė, kad su vienu iš jų galėtų pasikalbėti ir lietuviškai. Tas lietuviškai kalbantis, beveik dviejų metrų ūgio sargybinis, tai – 19 metų Tomas Čepanonis, į JK iš Lietuvos kartu su tėvais atvykęs prieš gerą dešimtmetį. "Infozonai" jis pasakojo apie įspūdžius, patirtus saugant rūmus bei apie savo ateities planus.
„Prie Šv. Džeimso rūmų girdėjau, kaip panos kažką lietuviškai šnekėjo, viena kitai sako – eik prie jo, nusifotografuosi. Daug tų turistų praeina, žiūri, fotografuojasi, galėjau ir kokio lietuvio turisto nuotraukoje atsidurti“, - sako Tomas.
Vaikinas juokiasi, kad sudėjus nuotraukas iš visų fotoaparatų, kuriais jį fotografavo turistai, gera šūsnis susidarytų. „Per visą gyvenimą tiek daug kartų nebuvau fotografuotas, kaip tuos kelis mėnesius“, – sako karališkojoje garbės sargybos kuopoje tarnavęs lietuvis.
Dėl sūnaus tapo JK piliečiais
Tomas su tėvais į Angliją atvyko 2000 metais. Čia jis baigė vidurinę mokyklą ir nusprendė įgyvendinti savo svajonę – tapti kariūnu. Mokytis karo mokslų gali tik Jungtinės Karalystės piliečiai, tad Tomo tėvai, tuo metu jau pragyvenę Anglijoje penketą metų, ryžosi prašyti JK pilietybės. Jie sakė nenorėję, kad jų sūnui reikėtų laukti iki sukaks 18 metų, kad jau savarankiškai galėtų spręsti, kokios šalies piliečiu nori būti – iki 18 metų vaiko pilietybė yra tokia pati kaip ir jo tėvų.
Tėvams gavus JK pilietybę Tomas tais pačiais metais įstojo ir baigė keturiasdešimties savaičių pasirengimo karinei tarnybai kursą, o sulaukęs 18 metų nuo sausio vidurio buvo pasiųstas į suaugusiųjų kursus. Dalinys, kuriame tarnavo Tomas, buvo ruošiamas eiti sargybą prie karališkųjų rūmų, dalyvauti karališkuosiuose paraduose ir ceremonijose.
Prieš paradą - apžiūra
Daugiau kaip tris mėnesius karališkosios sargybos tarnyboje išbuvęs lietuvis pasakojo, kad daugybę smalsuolių sutraukiantis sargybos keitimo paradas užtrukdavo maždaug apie pusantros valandos – taip iškilmingai vienas 48 valandas sargybą ėjęs būrys būdavo keičiamas kitu. ”Kiekvieno parado žiūrėti susirinkdavo virš 30 tūkst. žmonių. Įspūdingiausia vieta yra Bekingemo rūmai, nes ten daugiausia žiūrovų būna, ypač malonu, kai geras oras”, – sako T.Čepanonis.
Vaikinas sakė, kad prieš kiekvieną sargybos pasikeitimą visi kariūnai praeidavo griežtą apžiūrą. “Tai toks paskutinis patikrinimas, nes uniformos tamsios, tai žiūrėdavo, kad koks pūkas ar šapas nebūtų prisikabinęs, kad diržai blizgėtų, kad ant batų nė dulkelės nebūtų”, – sako karališkojoje sargyboje tris kartus per savaitę stovėdavęs Tomas. Sargybą jam teko eiti prie Bekingemo rūmų, Vindzoro pilies ir Šv.Džeimso rūmų.
Merginos prašė telefono numerio
Vaikinas sakė, kad prie sargybos būdelių išstovėti paprastai reikia dvi valandas, bet jam yra tekę ir keturias valandas būti sargyboje. Kad kojos nenutirptų, sargybiniai turi teisę truputį pasivaikščioti, t.y. į kairę arba į dešinę paeiti nustatytą žingsnių kiekį - į dešinę leidžiama žengti keturiolika žingsnių, į kairę - septynis. Dar galima pakeisti automatą iš vienos rankos į kitą.
”Kai sargyba būdavo prie Šv.Džeimso, reikėdavo visus judesius ir pasivaikščiojimus poromis daryti vienu metu. Ten stovėdavome vienas priešais kitą, tad matydavome vienas kitą ir galėdavome susiderinti. Prie Bekingemo rūmų nėra labai patogu stovėti, nes ten marmurinės plytelės, todėl kai reikia judėti su kaustytais batais, labai slysta. Mačiau, daug žmonių vos nepaslydo ir kokį porą kartų pats vos nepaslydau”, – prisimena Tomas.
Įdomiausia vieta stovėti Tomui buvo prie Šv.Džeimso rūmų, nes ten turistai prieina arti ir šalia atsistoję mėgsta fotografuotis. “Kiti ima tave kalbinti, nors negali jiems nieko atsakyti. Senesni žmones pradeda istorijas pasakoti apie Antrąjį pasaulinį karą, merginos telefono numerių prašo, vaikai stovi ir žiūri, ar sujudėsi, ar ne. Vis greičiau laikas eina. Malonu būdavo, kai tėvai ateidavo pažiūrėti”, – atskleidžia Tomas karališkojoje sargyboje patirtus įspūdžius.
Išvyksta į Afganistaną
“2008 metais medalių ant krūtinės dar neturėjau, bet 2009-2010 metų Afganistano karo medalis jau turėtų būti“, - tikina Tomas, rodydamas parado metu darytas nuotraukas.
Su Tomu bendravome prieš pat jam išvykstant į karą Afganistane. Natūralus klausimas – ar nebaisu?
“Visada to norėjau, kai pradėjau savo karinę karjerą, mano toks darbas. Kaip sako tėvas, suaugęs esi, galvą ant pečių turi, mama irgi panašiai žiūri, nėra jokios baimės. Buvau pas būrėją, kortas man metė, tai sakė, kad manęs laukia puiki ateitis, viskas bus gerai. Tik toks susijaudinimas prieš išvykstant yra, adrenalinas sukilęs“, – šypsosi pavojingą gyvenimo etapą pasitinkantis lietuvis, kuris Afganistane kovos kartu su britų armijos kareiviais.
Zita Čepaitė
