Prieš dešimt metų Lietuvos muzikos akademijos studentui Edgarui Montvidui pranašautas lietuviškos operos žvaigždės likimas. Tačiau po stažuotės Karališkajame operos teatre Londone jis žingsnis po žingsnio įsitvirtina žinomų Europos teatrų scenose. Visgi daug keliaujantis jaunas dainininkas kaip savo namus pasirinko Londoną.
„Londonas kaip ir centras, pavyzdžiui, čia dažnai rengiamos perklausos, suvažiuoja iš įvairių operos teatrų, kad atsirinktų dainininkus... Kitas dalykas, ta stažuotės programa, dėl kurios ir atvykau į Londoną, yra remiama labai gerų rėmėjų, kurie nusprendė baigusiems programą, t.y. tokiems kaip aš, ir toliau teikti tam paramą. Tai reiškia, kad aš galiu naudoti Karališkojo operos teatro „Covent Gardene“ patalpas repeticijoms ir gauti geriausius pedagogus už dyką. Tai labai daug, nes mūsų profesijoje niekada nesi pabaigęs mokslų, turi turėti mokytojus, kurie padėtų lavinti balsą, dirbtų su tavimi ruošiantis naujiems vaidmenims. Tai gana brangu, valanda kainuoja apie 50 svarų ir tų valandų reikia ne vienos ir ne dviejų. Tad Londonas man kaip kūrybinė bazė“, – paaiškina Edgaras.
Su operos solistu, tenoru E.Montvydu kalbėjomės jo nedideliame, dar nebaigtame įrengti, bet jaukiame būste, kurį jis įsigijo prieš porą metų Šiaurės Londone. Užsukus, kaip tikras šeimininkas, jis pasiūlė ne tik kavos, bet ir paties keptų kruasantų – tai tokios trapios, prancūziškos sviestinės bandelės. Vaikinas sako, kad pastaruoju metu, grįžęs į namus, jis mėgsta išmėginti kokį nors naują receptą. Jo lentynoje guli garsių Anglijos virėjų, tokių kaip Jamie Oliveris ar Nigella, receptų knygos, o turėdamas laisvą valandėlę jis pasižiūri ir angliškas virimo programas per televiziją. „Susidomėjimas maisto gaminimu atsirado dėl to, kad daug keliauju, o išvykęs gali maitintis tik restoranuose, tad kažkaip pasiilgsti to namų jausmo, namuose gaminto maisto...“, – prisipažįsta Edgaras.
Pripažintas ir Lietuvoje
Londone dainininkas praleido vos porą savaičių, nes artimiausias jo darbas – Alfredo partija garsiojoje G.Puccinio operoje „Traviata“ Liono operos teatre. Šis vaidmuo, kuris yra kiekvieno tenoro svajonė, Edgarui ne naujiena. „Vienu metu tai buvo kaip mano verslo kortelė. Nutiko taip, kad teko dubliuoti Alfredą „Covent Gardeno“ Karališkajame teatre. Mat susirgo pagrindinis atlikėjas, o aš tuo metu ten stažavausi ir mes būdavome paruošiami dubliuoti žvaigždes. Man pasisekė, kad dainininkas susirgo, sudainuoti pagrindinę partiją Karališkajame teatre - didžiulis įvykis“, – tarptautinės karjeros pradžią prisimina E.Montvydas.
Lietuva irgi nėra išbraukta iš jo kūrybinio žemėlapio – jis jau treji metai iš eilės dalyvauja Londone gyvenančios lietuvių režisierės Dalios Ibelhauptaitės sukurtos teatro trupės pastatymuose Vilniuje. Edgaras dainavo didelio pasisekimo sulaukusiuose spektakliuose, tokiuose kaip „Bohema“, „Užburtoji fleita“, „Verteris“. Už vaidmenį pastarajame spektaklyje Edgaras buvo apdovanotas lietuvišku „Auksiniu scenos kryžiumi“, kuris teikiamas už pasiekimus teatro srityje.
„Šiemet švenčiu savo kūrybinį dešimtmetį, nes 1989 metais debiutavau Lietuvos nacionaliniame operos teatre ir pasiūliau surengti koncertą... Nežinau, kaip bus - ekonominė krizė, bet gal pavyks... Man visada Lietuvoje smagu dainuoti“, – teigia Edgaras.
Dainavo princui
E.Montvydas į Londoną atvyko 2001 metais laimėjęs galimybę dalyvauti tais metais pirmą kartą surengtoje jaunųjų dainininkų stažuotės programoje Karališkajame operos teatre. Edgarui yra tekę dainuoti lordui Sainsbury – „Sainsbury“ parduotuvių tinklo įkūrėjui ir net pačiam princui Charlesui, kuris yra Karališkojo operos teatro globėjas ir kasmet Šv.Džeimso rūmuose rengia koncertą o po to vakarienę. „Tai tarsi kažkoks dvigubas gyvenimas – vieną akimirką tu sėdi prie stalo apsuptas kilmingų ir garsių asmenų, valgai iš sidabrinių lėkščių, arfa groja, o jau kitą akimirką, susipakavęs kostiumą, sėdi nušiurusiame 38 autobuse ir važiuoji namo - kaip koks siurrealizmas. Pirmus metus ta buitis buvo labai paprasta, nuomojamas kambarėlis, o kita dalis – Karališkosios operos blizgesys, garsūs svečiai, turtingi rėmėjai, žvaigždės. Bet tas kontrastas man patiko, jis padėdavo būti abiem kojomis ant žemės, nes labai lengva atitrūkti, įsivaizduoti, kad esi kažin kas, pradėt skraidyt padebesiais“, – tikina Edgaras.
- Ar nebuvo baisu Karališkuosiuose rūmuose ką tik iš Lietuvos atvažiavus - kaip elgtis, kaip kalbėti..?
-Kurią šakutę paimti..? Aš esu iš darbo liaudies šeimos, bet mes važinėdavome su mano mokytoju maestro Virgilijumi Noreika, rengdavome koncertus, būdavo priėmimai. Aš perkandau tą bendravimo būdą, jei su jais betarpiškai laisvai bendrauji, bet neperžengi ribų, nesi perdaug familiarus, viskas tvarkoje. Ir mano ta anglų kalba buvo ne itin... Prisimenu, stovime išsirikiavę ir mus pristato princui Charlesui. Jis buvo neseniai buvęs Lietuvoje ir kai mane pristatė, kad iš Lietuvos, jis kažkaip paklausė „Why do you need training?“, bet kažkaip neaiškiai ištarė ir man pasigirdo, kad jis teiraujasi, ar traukiniu atvažiavau – sakau, ne atskridau lėktuvu...“, – prisiminęs susitikimą su princu juokiasi Edgaras.
Legendinio tenoro pamoka
Dar viena iš Edgarui giliai atmintin įstrigusių stažuotės akimirkų – tai legendinio tenoro Luciano Pavarotti dainavimo pamoka. „Jis buvo atvažiavęs dainuoti „Toskoje“, tai buvo kaip ir atsisveikinimo su scena turas, ir ta programa suorganizavo su juo pamokas. Stažuotės programoje mes buvome du tenorai ir jis turėjo mums abiem pravesti dainavimo pamoką. Antrasis tenoras buvo anglas ir jis negalėjo dalyvauti, nes jam reikėjo būtinai susitvarkyti mokesčius, tad visas tas laikas atiteko man. Pamoka vyko viešbutyje jo apartamentuose... Praėjo tos pora valandų kaip sapnas... Buvau paruošęs porą arijų ir paskui jis ėmė prašyti ir to, ir kito, pats demonstravo kaip dainuoti... Viskas baigėsi tuo, kad agentas jį sustabdė, nes kitą dieną buvo spektaklis ir reikėjo, kad jis pataupytų savo balsą. Jis buvo labai entuziastingai nusiteikęs... Klausiau, ar galima nusifotografuoti, sutiko. Paskui laikraščių fotografai galėjo įeiti ir jie darė nuotraukas. Žurnalistai lydėjo kiekvieną L.Pavarotti žingsnį ir kai jį sutiko prie teatro, visi buvo išlindę pro langus, prie durų pasitiko teatro vadovybė... Tikrai matyti, kad legenda...“, – pasakoja įsimintinus įspūdžius jaunasis tenoras.
Romantikos nedaug
Po stažuotės „Covent Gardene“ porą metų Edgaras dirbo Frankfurto operoje, o dabar yra laisvas menininkas, dainuojantis ten, kur jam pasiūlo vaidmenį. Darbo stygiumi kol kas nesiskundžia. Jo darbo kelionių žemėlapis – Vokietija, Prancūzija, Olandija, Škotija, Anglija... Londone dainuos tik po kelių metų – 2012-aisiais, kai jaunųjų dainininkų stažuotės programa švęs savo dešimtmetį ir ta proga „Covent Gardene“ bus surengtas koncertas. „Kvietimo dalyvauti Karališkosios operos pastatyme nesulaukiau, belieka toliau laukti. Be to, didiesiems teatrams reikalingi skambūs įžymybių vardai, ypač šiuo sunkmečiu, kad pritrauktų žiūrovus, o aš nesu kažkokia labai didelė žvaigždė, ir savo galimybes vertinu realistiškai. Norėčiau čia padainuoti, bet reikia palaukti, Europoje padirbėti. Galų gale, jei tai ir neįvyks, priimu labai ramiai... Aišku, tik atvažiavus buvo tas jaunatviškas maksimalizmas, karjeros siekimas buvo svarbiausia, bet dabar ne“, – sako dainininkas. Jis prisipažįsta, kad nežinojimas, ką darysi ir ar iš viso turėsi darbo po pusmečio, yra savotiška patirtis – reikia labai protingai planuoti finansus ir išmokti nepanikuoti. „Balsas toks dalykas, kad gali netikėtai prarasti. Daug dainininkų yra turėję krizes dėl sveikatos ar psichologinių problemų, ir jei atsistoji ant kojų, esi toliau, bet būna kad ir neatsistoji... Turiu draugų ir draugių, kurių karjeros fantastiškos, bet jos pačios nelaimingos, nes grįžta vienos į viešbutį ir kas iš tų liaupsių ar aplodismentų... Labai svarbu suprasti vieną dalyką, kad tavo laikas baigsis, liks įrašai, nuotraukos, bet niekas nėra nepakeičiamas ir tos romantikos toje specialybėje iš tikrųjų nėra pernelyg daug. Labai dideli pinigai čia sukasi, opera labai brangus užsiėmimas ir svarbu su kuo tu dirbi. Jei tau pasitaikė agentas, kuriam užtenka telefono ragelį pakelti ir viskas sutarta, gerai... O būna, kad žmonės paskiria gyvenimą solisto karjerai, bando visais būdais kabintis... Man svarbu dar ir gyventi, ne vien dainuoti“, – prisipažįsta Edgaras.
Nuo durų iki durų – 4 valandos
Laisvą minutę Edgaras mielai leidžia savo namuose Londone. Jis sako nesąs priemiesčio žmogus ir ateityje planuoja keltis arčiau miesto centro. „Nenoriu, kad nuskambėtų arogantiškai, bet šitoje vietoje gyvena žemiausia darbo klasė. Mano kaimynai - lenkai, su kuriais teko pakovoti dėl garsiai leidžiamos muzikos, dėl normalių gyvenimo standartų, kad gerbtų kito poilsį ar teises... Su jais buvo tokia kova, net iš savivaldybės atėjo žmonės, kvietė policiją... Kitą rytą radau kiaušiniais apmėtytas duris... Jei galėčiau tą namelį kur nors persinešti, būtų labai puiku. Bet kol kas gerai ir taip – netoli oro uostas, dažnai tenka skraidyti“, - sako po truputį įsigytą būstą pagal savo skonį pertvarkantis vaikinas.
Jis sako niekada nesidomėjęs dizainu ar interjeru, bet įsigijus nuosavą būstą norisi jį gražiai įsirengti. Ypač daug laiko atima Prancūzijos pietuose, Pirėnų priekalnėse įsigytas namelis. „Jis labai paprastas, jokia ten ne vila, kadaise gal buvęs piemenų namelis, bet fantastiška vieta... Netoli sena pilis, gamta nuostabi... Ten praleidžiu laiką atostogų metu ir tarp spektaklių, atvažiuoja draugai, šeima... Dabar ten vyksta pertvarkymo darbai... Ten yra ir žemės plotelis, tai dabar išsiugdžiau dar vieną aistrą – sodininkystę. Tėvai neturėjo nei kolektyvinio sodo, nei kaimo, ir dabar sodindamas bei rūpindamasis augalais atrandu daug naujų nepatirtų dalykų. Pasikapstyti neskubant yra tam tikra meditacija“, – sako Edgaras.
Kaip vienas žmogus suspėja įvairiuose miestuose dainuoti spektakliuose ir dar įrenginėti du per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusius namus? Tačiau Edgarui keliavimas yra dalis jo kasdienio gyvenimo. „Iš čia labai patogu skraidyti. Kažkada apskaičiavau, kad kelionė nuo mano durų Londone iki mano durų Prancūzijos pietuose trunka apie 4 valandas“, – sako dainininkas, kuriam Anglijos sostinė tapo namais ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Zita Čepaitė, Infozona
