Bene kiekvienam automobilį vairuojančiam lietuviui ne kartą yra tekę pralėkti A12 greitkeliu. Pasukus link Grinvičo, prieš panyrant į Blackwall tunelį, kairėje pusėje tiesiai ant šaligatvio galima išvysti tai, ką įprasta regėti poilsio aikštelėse Lietuvoje – iš medžio kamieno skaptuotus krėslus, dekoruotus grybų, augalų ar gyvūnų motyvais. Bet A12 pakelėje niekas daugiau miško poilsiavietės neprimena.
Apskurusios pašiūrės, sukrypę sandėliai, duobėti keliukai ir neįprastai atrodantys žmonės, klausiamai dirsčiojantys į mane, besižvalgančią kaip neišsipurvinus pasiekti rąstų, lentų ir kelmų prikrautą kiemą. Peržergus pjuvenų krūvą, prie vartelių akį iškart patraukė bemaž baigti ar skaptuoti įpusėti medžio dirbiniai. Drožinių motyvai, medienos kvapas ir netgi į krūvas suversti medgaliai priminė lietuvio medžio meistro dirbtuvę.
Iš tiesų tie drožiniai – tai tautodailininko iš Alytaus Eriko Motiejutis, kurio darbai puošia ne vieną Lietuvos miestelio skverą ar miško parką, rankų darbas. Šiuo metu jis darbuojasi Rytų Londone. Keli jo drožiniai – 4 metrų ilgio iš medžio kamieno skaptuotas suolas ir dekoratyvinė skulptūra – šį rudenį jau įsikūrė naujai įrenginėjame parke prie Blackwall tunelio.
– Gal būtų galima pasvajoti apie lietuvišką medžio skulptūros parką Londone? – linksmai teiraujuosi Lietuvoje žinomo tautodailininko.
– Būtų puiku. Dvi skulptūros jau yra, ir dar parke guli devyni medžiai. Ten bus didokas parkas, ir dabar užsakovai svarsto, ką norėtų matyti – gal vaikam kokių atrakcinių dalykų, kad galėtų pasikarstyti, ar suolus, ar šiaip kokius dekoratyvinius akcentus, – gryna dzūkų tarme porina Erikas.
Medis prilipo
Londone E. Motiejutis tik porą metų. Iki tol gyveno ir dirbo gimtajame Alytuje. Iki šiol tebeturi medžio dirbtuvę pas močiutę, kur mėgsta darbuotis, kai tik pasitaiko galimybė grįžti į Lietuvą. Medžiu Erikas susidomėjęs tada, kai dar vaikas žaisdamas futbolą susilaužė koją ir mama pasiūlė vietoj futbolo geriau lankyti dailės mokyklą. Ten, kaip pats Erikas sako, jam „medis prilipo“. Vėliau Kauno profesinėje mokykloje įgijo medžio apdirbimo specialybę, kurį laiką dirbo staliumi, tačiau įmonei subankrutavus, nusprendė imtis individualios veiklos. „Na, ką, sakau, reikia imti pjūklą, nusipirkti kaltų ir eiti į mišką.“ Taip Erikas pradėjo verstis drožiniais iš medžio.
Tapęs Tautodailininkų sąjungos nariu, jis buvo kviečiamas į plenerus ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nemažai plenerų metu sukurtų darbų Lietuvoje iki šiol džiugina praeivių akį. 2005 m. Kulautuvos plenere sukurti Eriko drožiniai senovės lietuvių istorijos tema papuošė Kulautuvos miestelį ir skverą prie Vaikų tuberkuliozės ligoninės. Kitas stambus objektas – medinių skulptūrų parkas Dūkšto ąžuolyne, kur Erikas su draugu Vilniaus miškų urėdijos užsakymu pastatė 29 medžio skulptūras. Gamindavo originalius lauko baldus, pavėsines, viską, ko prireikdavo. Tokia veikla tęsėsi beveik 10 metų, kol 2007 metais sumažėjus užsakymų, Erikas nusprendė palikti Lietuvą.
Pabuvo gatvės artistu
Keturiasdešimtmetis vyras prisipažįsta, kad pradžia Londone nebuvo lengva. „Kaip visi, pradėjau nuo kastuvo, paskui staliavau, po to darbo netekau. Draugas čia mašiną gal plauti atvažiuodavo, ar dėl kitų reikalų, o aš be darbo tuo metu sėdėjau namie, sako, mačiau tokią vietą, daug medžių prikrauta, kažkokius suolus gamina, pasiimk darbų nuotraukas ir važiuok, gal gausi kokį pagaliuką padrožt“, – šypteli Erikas.
Jis nedelsdamas nukako į nurodytą vietą, bet dirbtuvės savininkas sakėsi labai pavargęs ir į Eriko atsineštas nuotraukas net nežvilgtelėjo. Pasiūlė ateiti rytoj. Kitas gal būtų visko prisigalvojęs, kad gal nenori ar nereikia, ar „veidas nepatiko“, tačiau Erikas neužgaulus. Jis iš tos paprastai ir tiesiai mąstančių, užslėptų prasmių neieškančių žmonių padermės. Kaip paprašytas, kitą dieną su tuo pačiu pluoštu nuotraukų rankoje vėl atkako į dirbtuvę. „Danny pažvelgė į kelias nuotraukas, ir sako – „rytoj ateik su įrankiais“. Tie krėslai lauke ir buvo mano pirmasis darbas. Skaptavau juos tiesiog ant šaligatvio, žmonės pro šalį važiuodami pamato, ploja. Man, kaip menininkui smagu – publikos kiekvieną dieną daug, pabuvau kaip ir gatvės artistu…“ – neskubiai pasakoja Erikas.
Nesunku pastebėti, kad vyras daugiau linkęs krutinti rankas, nei liežuvį. Nors dzūkas, bet ne itin kalbus – geriau ką nors nudroš negu apie tai papasakos. Tad ir dėl anglų kalbos daug sunkumų sako neturįs. „Ko pasakyti nemoku, tai nupaišau“, – paprastai paaiškina.
Bijojo, kad neateis
Užtat Eriko darbdavys, „Citywood Company LTD“ savininkas airis
Danny O’Sullivan, žodžių nestokoja ir nešykšti pagyrimų pas jį dirbančiam lietuviui. Jis puikiai prisimena, kaip „pavarė“ Eriką, nes jautėsi pavargęs. „Paskui visą naktį neužmigau, neramu buvo, o jei užsigavo, jei ims ir nebeateis“, – pasakoja Danny. Jau dešimt metų dirbtuvei vadovaujantis ir pats su medžiu dirbantis vyras sakė dar tada nujautęs, kad Erikas turi „kažką“, ir nenusivylęs. „Jo darbai pilni džiugesio. Ir dabar, kai nuosmukis ir žmonės gana negatyvūs, tie darbai žmones pralinksmina. Nemažai žmonių nepatingi sustoti ir užsukti pas mus, kad pasakytų – ačiū, pamačiau pro šalį važiuodamas ir nuotaika pagerėjo.“ Danny prisiminė vieną dabar restorane netoli Gatwicko esančią muzikantų kompoziciją.
„Vienas iš tų muzikantų pavaizduotas grojantis arfa, tai vaikams taip patiko, kad jie priėję imdavo bučiuoti tą figūrą.“
Danny sako, kad jam svarbu, jog Erikas ne tik pats darytų drožinius, bet ir kitiems perduotų savo patirtį. „Kitų metų pradžioje Škotijoje numatyta daryti stovyklą, suvažiuos 20 žmonių ir Erikas juos mokys drožybos“, – ateities planus atskleidžia Danny.
Dievukus drožia laisvalaikiu
Kad Eriko darbai traukia žmonių dėmesį, netrukau įsitikinti pati. Pokalbio metu į dirbtuvę atsitiktinai užsukęs anglas ėmė aikčioti pamatęs Eriko išdrožtą angelo statulėlę. „Neįtikėtina“, – kalbėjo jis iš visų pusių apžiūrinėdamas medinį dirbinį.
Lietuvos Tautodailininkų sąjungos narys E. Motiejutis tėvynėje yra sukūręs nemažai sakralinio pobūdžio darbų. Dievukų drožybos jis neužmetė ir
Londone. „Čia mano laisvalaikis. Užtenka laiko ir savo malonumui padrožti. Aš šiaip norėčiau čia padaryti parodą, gal bus įmanoma vėliau“, – sako jis.
Visus savo darbus Erikas kuria iš vietinės žaliavos ir sako, kad čia susidūrė su kitokiu nei Lietuvoje medžiu. „Štai, pauostyk, kvepia kaip vaisius koks. Tai kedras, o va ten“, – Erikas parodo tradicinę Rūpintojėlio skulptūrą, – išskaptuotas iš to medžio, kuris vadinasi „London plane“. Jis auga parkuose, lapai kaip klevo, o vaisiai primena kaštono. Smagus drožimui, kietas panašiai kaip bukas, bet labai gražiai apsidirba, spalva graži, neskilinėja“, – paprasta akimi nepastebimas medžio savybes aiškina Erikas.
Labiausiai Erikui, kaip kiekvienam menininkui, patinka daryti tai, ką pats sugalvoja, tačiau vyras mielai imasi ir užsakymų. „Čia neseniai dvi mergaitės su mašina užsimušė, šeima prašė, kad paminklą padaryčiau… O va šiandien sakė atveš nuotrauką šuns, reikės išdrožti… Pamatė vienas tą šunelį, kur iš kelmo padariau, ir užsimanė, kad jo šunį išdrožčiau.“
Erikas visų darbų imasi su ūpu ir užsidegimu. „Man patinka, darau, kas širdžiai miela, čia nedirbu čia kuriu“, – paprastai apibendrina tautodailininkas.
Mojavimas su kūjais ir kaltais visą dieną jo nevargina. „Kartais ir namo nesinori“, – atsidavimo savo darbui neslepia į Londoną iš Alytaus su visa šeima jau persikraustęs lietuvis drožėjas.
Zita Čepaitė
