Šią vasarą aš atradau vieną didelę Britanijos paslaptį – pėsčiųjų takus ir keliukus. Ši šalis tiesiog išraizgyta takų ir žvyruotų keliukų voratinkliu – bemaž į kiekvieną kaimą ar miestelį galima nukeliauti pėsčiomis. Tačiau nežinodamas juos sunkiai aptiksi – jie bemaž nepastebimi. Tų takų nepamatysi važiuodamas automobiliu, tuo labiau neįžvelgsi pro traukinio langą. Tačiau aptikus juos, besidriekiančius ir per privačias valdas, ir per dykvietes, vingiuojančius paupiais ar jūros pakraščiu, apima tikras atradimo džiaugsmas.
Žygiai pėsčiomis ir Lietuvoje buvo vienas iš svarbesnių mano pomėgių ir nemažai vietovių esu mynusi kojomis. Tačiau Anglija tiesiog pritaikyta vaikščiojimo aistruoliams, kurie kukliai ir nepastebimai gali įsiterpti į traukinių bėgiais ir greitkeliais išvagotą peizažą. Pėsčiųjų maršrutus galima rasti internete www.walkingclub.org.uk arba įsigyti pėsčiųjų vadovą, kuriame rasite ir svarbias nuorodas, ir žemėlapius.
Vienas iš populiariausių pietryčių pakrantės pėsčiųjų maršrutų yra iš Eastbourno į East Deaną. Trumpasis maršrutas tikrai neilgas – 11,3 km (7 mylios). Šis maršrutas laikomas vidutiniško sunkumo ir gera pramoga visai šeimai, nes net vaikai šį kelią nesunkiai įveikia. Viena ilga atkarpa stataus kopimo į Beachy Head kalvą, viena trumpa stati įkalnė, viena ilga nuožulni įkalnė, o didžioji dalis kelio eina nuokalne arba lyguma.
Pasirinkus šį maršrutą nereikia tikėtis įspūdingos architektūros statinių ar istorinių paminklų. Pats Eastbournas – niekuo neišsiskiriantis Anglijos pietrytinės pakrantės miestelis, tad negaištant laiko iš stoties iš karto leidžiamės gatve žemyn link jūros.
Mes – tai aš ir mano draugų šeima su dviem dukrelėm, pradinių klasių mokinukėmis. Pasiekę jūrą sukame į dešinę, į vakarų pusę ir jau iš tolo pamatome mūsų maršruto tikslą – baltuojančią aukšto, į jūrą stačiai krintančio skardžio juostą. Dalį kelio einame jūros pakraščiu, paskui kylame į kalvą, paskui vėl leidžiamės žemyn ir stambiais rieduliais nusėta pakrante bandome pasiekti skardžio papėdėje esantį švyturį. Tačiau iki jo nužingsniuoti nepavyksta – sutikta nuo švyturio grįžtanti keliautoja įspėja mus, kad prasideda potvynis ir pakilęs vanduo visiškai užlieja pakrantę iki pat stataus skardžio apačios. Grįžtame atgal ir adrenalino poreikiui patenkinti renkamės ne ilgesnį ir nuožulnų, bet trumpesnį ir statų taką į Beachy Head kalvą. Po kelių stabtelėjimų trumpam atokvėpiui pasiekiame aukščiausią šio maršruto tašką, iš kur atsiveria svaiginanti Anglijos jūros pakrantės erdvė ir grožis. Žvelgiant į rytus tolumoje matosi Eastbourno miestelis, o vakarų pusėje atsiveria vietovės, vadinamos Seven Sisters (Septynios seserys), panorama. Seven sisters – tai septynių kalvų, stačiais skardžiais krentančių į jūrą, grandinė. Išilgai skardžio eina pėsčiųjų takas, o skardžio kraštas neapsaugotas jokiomis užtvaromis – tad ši dėl savo grožio itin populiari vieta neretai tampa kartais nelaimės, o kartais savižudybės scena. Beje, neoficiali statistika sako, kad savižudybių šokant nuo skardžio į jūrą čia būna nemažai. Galbūt tokia visų gražių vietovių dalia – vienus jos įkvepia džiaugtis gyvenimu, kitus – su juo atsisveikinti. Užpraeitą sekmadienį mes kaip tik ir susidūrėme su savižudybės drama – dalis skardžio pakraščio buvo atitverta policijos juostomis ir visiems žygeiviams buvo liepta sukti žemyn ir daryti didelį lankstą. Pasiteiravus, kodėl, policininkas paaiškino, kad ant skardžio sėdi moteris ir du psichologai bando įkalbėti ją, kad nešoktų žemyn. Jau kitą dieną iš laikraščių sužinojome, kad toji moteris po trijų valandų pokalbio nuo skardžio nenušoko ir prisipažino plaktuku negyvai uždaužiusi savo vyrą. Ji pasidavė policijai ir buvo uždaryta į areštinę.
Nejauki akimirka atsidūrus pasikėsinimo nusižudyti akivaizdoje kurį laiką turėjo įtakos mūsų emocijoms ir vis atsigręždavom pasižiūrėti, ar ši baltu drabužiu vilkinti moteris vis dar ant skardžio, kol galiausiai nuo tos vietos nutolom tiek, kad ir ji, ir jos gelbėtojai tapo beveik neįžiūrimais taškeliais.
Ėjimas pėsčiomis turi ypatingą privalumą – viskas, kas buvo vakar ir net kas vyko ką tik, bet liko už nugaros, greit išsitrina iš atminties. Dėmesį vėl sutelkėme į kelią. Praėjus nebeveikiantį Belle Tout švyturį bei prie Birling Gap pailsėjus grafito spalvos akmenukais nusėtame paplūdimy pagal nuorodas tiesiai per ganyklą nužingsniavome link East Deano. Po valandos jau buvome Eastbourne, stotyje išgėrėme arbatos ir spėjome į aštuntos valandos traukinį. Sekmadienio išvyka pasiteisino – visi jautėmės pabuvoję kitame pasaulyje, kaip tiksliai apibūdino viena iš mūsų jaunųjų keliauninkių.
Dar truputis informacijos važiuojantiems traukiniu.
Į Eastbourną kelionė traukiniu iš Londono Viktorijos geležinkelio stoties trunka pusantros valandos. Pėsčiomis pasiekus East Dean, iš ten galima arba pėsčiomis kitu keliuku grįžti į Eastbourną (tada prisidės dar 6 km. ) arba sėsti į 12 autobusą, kuris atveš atgal iki Eastbourno geležinkelio stoties.
Ištvermingesni keliautojai gali rinktis ilgąjį 14,8 km maršrutą, kuris atveda iki Exceato. Iš ten 12 autobusu galima pasiekti Eastbourną arba arčiau esantį Seafordą ir ten sėsti į traukinį. Iš Londono į Eastbouną pirmyn atgal pirktas bilietas tinka ir įsėdant į traukinį Seaforde.
Beje, Beachy Head pasiekti galima ir automobiliu. Tačiau bent jau man įprotis – atvažiavai, išlipai, pažiūrėjai – teikia daug mažiau malonumo nei žygiavimas pėsčiomis.
Zita Čepaitė
