Filosofas Nerijus Milerius pastebi, kad kai kurių lietuvių sąmonėje susiformavusių gyvų stereotipų priežastis – skaudi lietuviška patirtis, lėmusi tolerancijos kitokiems nei daugelis trūkumą. Pasak jo, dabar viešuma yra ta erdvė, kur žmonės gali laisvai bendrauti vienas su kitu, geriau vienas kitą pažinti. Tačiau seni prisiminimai taip greitai nesuyra. N. Milerius sako, kad prievarta brukta propagandinė ideologija, kurį laiką trukusi atskirtis nuo sparčiai kitusio likusio pasaulio ir žmogaus prigimtinis trūkumas – nesugebėjimas matyti savęs iš šalies – padarė savo.
Kokia yra reali švietimo įtaka kovoje su rasine, religine ir subkultūrine netolerancija? Kokią situaciją šiuo atžvilgiu turime Lietuvoje?
Manau, situacija nėra pati geriausia. Nenoriu pasakyti, kad per švietimo sistemą ugdoma kažkokia neapykanta. Žinoma, taip būna kai kuriose visuomenėse, tačiau ne Lietuvoje.
Vis dėlto Lietuvos švietimo sistemoje nėra sąmoningo grįžimo prie šių klausimų, sąmoningo jų sprendimo. Kaip priešingybė Lietuvai, galbūt būtų Skandinavijos šalių patirtis, kur iš tikrųjų yra daugybė įvairiausių metodinių priemonių, pavyzdžiui, įvairiausių mokomų filmų, kurie skirti būtent tolerancijos kitam ugdymui, nepakantumui ir diskriminacijai riboti.
Kokie veiksniai labiausiai trukdo kovoti su žmonių prietarais, stereotipais ir kompleksais?
Su stereotipais yra sunku kovoti visiems žmonėms – net ir labai sąmoningiems bei intelektualiems. Stereotipai yra tokios prigimties, kad žmogus pats iš šono jų nemato. Todėl bandyti kažkokiu būdu pakeisti stereotipus yra be galo sunku.
Netgi švietimo sistemai yra labai sunku tuos stereotipus paneigti. Galbūt situacija būtų kita, jei vyktų prevencinis darbas, jeigu tam tikros programos ar kas nors kita neleistų tiems stereotipams susiformuoti.
Yra tokių atvejų, kai geriausias prevencinis darbas yra tam tikra valdžios kultūrinė patirtis. Nacionalinio pakantumo atžvilgiu daugeliui lietuvių būdingas stereotipas, kad Rusija yra bloga, kiti įsitikinę, kad Lietuva yra bloga. Šių tautų bendrabūvis iš tikrųjų buvo pats geriausias prevencinis darbas. Tai buvo visiškai nesuplanuotas prevencinis darbas, kai žmonės šalia gyveno, bendravo ir taikiai galėjo būti kartu.
Kalbame apie kompleksinę problemą. Tų stereotipų neįmanoma pačiam žmogui įvardinti. Negali pasakyti: „Aš kovoju su stereotipais“. Žmogus su savo stereotipais nekovoja ir jų nemato.
Kaip parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra, jos nenorintiems matyti brandaus amžiaus žmonėms?
Visų pirma man, kaip filosofui, pasakymas „tikrovė, kokia ji yra iš tikrųjų“ kelia baisių įtarimų. Aš, tiesą sakant, nemanau, kad galima taip kalbėti. Nemanau, kad yra kažkokia visiems bendra tikrovė, į kurią visi žmonės turėtų būti orientuoti.
Tačiau aš labai suprantu, ką jūs turėjote omenyje, bet tai yra galbūt ne tikrovės klausimas, o tam tikro dinamiškumo, lankstumo klausimas. Jaunuoliai irgi dažnai turi daugybę stereotipų, bet vis dėlto jie yra lankstūs.
Žmogus stereotipų niekaip nekeičia, bet aplinka tikrai gali keisti stereotipus arba padėti žmogui juos pamatyti. Jaunas žmogus žiūri į pasaulį kitaip, iš to pasaulio mokosi. Tai yra natūralu.
Senovės kinų išminčius Konfucijus sakė, kad jaunas žmogus – tai dar nėra žmogus. Nežinau, kokio amžiaus esate jūs, tačiau aš, būdamas 36-erių metų, pagal Konfucijų dar nesu žmogus. Jis sako, kad žmogumi tampama gerokai vėliau. Žmogus iki tam tikro laiko nuolatos keičiasi, jis dar nėra tapęs žmogumi. Konfucijus turi omenyje pozityvų variantą. Pasak jo, žmogumi tampama brandžiame amžiuje.
Deja, ne visi taip pozityviai save kuria keliaudami per gyvenimą, kaip norėjo Konfucijus. Kažkokiame taške žmogus iš tikrųjų tampa tuo, kuo jis paktiškai yra, tik priešingai nei teigė Konfucijus, ne kažkokiu išminčiumi, bet dažnai tampa žmogumi su savo įpročiais, su savo stereotipais, su savo mintimis. Jau tada žmogui keistis yra be galo sunku.
Ne veltui apie kai kuriuos vyresnius žmones sakome, kad jie yra šviesūs žmonės. Daugeliui tenka įdėti nemažai pastangų, kad su amžiumi išliktų dinamiški, neprarastų jautrumo. Senatvė yra išmintis, bet kartu senatvė yra tokia būsena, kada daugeliu atvejų nebegali pakeisti to, ką turi.
Ar norite pasakyti, kad tas ribotumas, apie kurį kalbame, yra nedarbo su savimi rezultatas?
Galbūt ir nedarbo su savimi, bet turėkime omenyje, kad mes gyvename tam tikroje aplinkoje. Man visada nepatikdavo kalbos, kad dėl visų bėdų yra kaltas sovietinis laikotarpis, kad tai, ką mes išgyvename yra kažkoks to laikotarpio palikimas.
Esmė ta, kad tada ne sistema žmones laužė, bet gyvenimo sąlygos. Žmogus galėjo viešai reikšti vadinamąją oficialią ideologiją. Tai, ką norėjo, menininkai sugebėdavo pasakyti per Ezopo kalbą ar panašius dalykus, bet visos kitos patirtys – mintys, žmonių idėjos – viešumoje beveik neegzistavo. Žmonės nebuvo linkę reikštis viešumoje. Viešuma yra ta erdvė, kurioje žmonės gali bendrauti vienas su kitu, per kurią žmonės gali save pažinti.
Žinoma, yra žmonių, kurie kuria save iš vidaus, skaito knygas, tačiau didžioji dalis žmonių save kuria per bendravimą su kitais žmonėmis. Jeigu pas mus tas bendravimas buvo ribotas, tai labai natūralu, kad galimybės save susikurti ar kitaip su savimi dirbti buvo tikrai mažesnės.
Kokie Lietuvos švietimo sistemos elementai labiausiai trukdo spartesniam vystymuisi?
Mūsų švietimo sistema yra per daug kieta. Kieta blogąja prasme. Nelanksti. Lietuvoje įsteigta begalė universitetų, tačiau klausimas, kam to reikia. Tai greičiau yra ekonominė idėja, bet su mokslo kokybe tai neturi nieko bendro.
Aukštosios mokyklos, siekdamos išgyventi, kuria programas, kurių studentams visai nereikia. Šiuo atveju nelankstumas kyla iš ekonominio skurdo. Švietimo sistema Lietuvos politikoje visada buvo trečioje arba penktoje vietoje.
Pažiūrėjus, kaip dalinamasi postais Vyriausybėje, Kultūros ministerija visada lieka beveik paskutinėje vietoje. Dėl jos praktiškai nekovojama, nes čia yra maži pinigai. Toks Lietuvoje santykis su kultūra.
Tas pats su švietimu, išskyrus tik tai, kad dabar atsiranda grupės mokytojų ar studentų, kurie gali aktyviai streikuoti ir priminti apie save. Tai yra labiausiai, mano manymu, Lietuvoje apleistos sritys.
Lietuviai taikiai sugyvena su totoriais-musulmonais, tačiau to paties negalima pasakyti apie kai kurias kitas tautas, kurios kito tikėjimo asmenims kartais nebūna tokios tolerantiškos. Kodėl taip yra?
Gerai su totoriais sugyvenama, kadangi totoriai jau yra asimiliavęsi. Jie visą gyvenimą gyvena kaip lietuviai.
Vilnius visada buvo multikultūrinis miestas, tačiau dabar tas multikultūriškumas yra dingęs. Žydų bendruomenė buvo išnaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Vilniuje yra daugybė Lietuvos lenkų.
Jeigu anksčiau dominavo rusų kalba, dabar dominuoja lietuvių kultūra ir kalba. Daugybė rusų inteligentų paliko Lietuvą po Sovietų Sąjungos griuvimo.
Lietuviai yra pakankamai uždari žmonės, galbūt dėl to, kad nuošalyje gyveno. Pažvelkite į Lietuvos istoriją – ar per Lietuvą ėjo koks nors kultūrinis kelias? Natūrali lietuviška patirtis lėmė, kad savaime būti tolerantiškiems nepavyksta.
Kaip bandote įveikti Jus patį užklumpančias antisimpatijas kitokią nuomonę turintiems ar Jums nepriimtiną gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms?
Gyvenu tokioje aplinkoje, kur niekas manęs kol kas nesmaugia ir nepjauna. Dažniausiai taip ir būna, kad žmonės, kurie savo atžvilgiu tolerantiški kitiems, neužkliūva.
Galbūt daug žmonių yra netolerantiški, nes turi negatyvių patirčių ir negali per tas patirtis perlipti. Nereikia absoliutinti savo patirties. Tai tas pas, kas sakyti, kad visi vyrai – kiaulės, o visos moterys – tokios. Jei mums vieną kartą kažkas nepasiseka, mes linkę tą dalyką suabsoliutinti.
Kaip suderinti kartais vienas kitam prieštaraujančius švietimo tiesas bei vidinius įsitikinimus?
Jeigu kalbame apie vidurinę mokyklą, vaiką, kada jis yra natūralioje augimo būsenoje, svarbu nesulaužyti jo noro turėti savo nuomonę. Sistema turi skatinti inovatyvumą ir ugdyti iniciatyvumą, o ne reikalauti kažkokio paklusnumo.
Studijų metais reikia laikytis tam tikros tvarkos. Studentai yra visiškai savarankiški žmonės. Man atrodo, kad jeigu žiūri į žmogų kaip visiškai savarankišką ir juo pasitiki, tada jis pats išsprendžia problemas. Turiu omenyje, kad jis pats savo nuostatas gretina su tuo, kas vyksta aplinkui jį.
Mes turime savo požiūrius. Viską, kas pasaulyje vyksta mes arba atmetame, arba proteguojame. Svarbu suteikti žmogui galimybę pakoreguoti savo nuostatas ir pasakyti, kad jis yra neteisus, tam tikrais atvejais, arba iš savęs pasijuokti.
Yra dvi negatyvios priešybės – negalėti keistis arba būti be stuburo. Bestuburiai sako: „Mes į viską atsižvelgiame, mes tolerantiški visiems“. Tačiau juk negali būti viskam absoliučiai tolerantiškas. Kiti sako: „Ne, mes esame principingi, savo pozicijos nekeisime“. Taip kalbantys žmonės iš tikrųjų turi daugybę stereotipų.
