Savaitgalį viename Dublino barų laiką leidę tautiečiai nei neįtarė, kad šis vakaras jiems baigsis labai liūdnai. Po pasilinksminimo laukę taksi automobilio jaunuoliai buvo sumušti airių paauglių. Be fizinių sužalojimų, lietuvaičiams tą vakarą skaudžiai primena ir moralinė nuoskauda: už ką ir kodėl jiems teko atlaikyti įtūžusių jaunuolių smūgius?
Rugsėjo 27 dienos vakarą Tallaght rajone gyvenantys lietuviai smagiai leido laiką netoliese namų esančiame naktiniame klube. Pasibaigus pasilinksminimui, 27-erių Tomas Liukinevičius telefonu iškvietė taksi, kad visi galėtų saugiai grįžti namo. Išėjus į lauką, lietuvių kompanija pastebėjo, jog kažkokie jaunuoliai ieško priekabių prie išėjimo esančių kitų lankytojų, tačiau, nekreipdami dėmesio, lietuviai pasuko link gatvės, kur turėjo atvykti taksi automobilis.
„Išeidami prie klubo durų pastebėjome, jog kažkokie jauni airiai priekabiauja prie kitų lankytojų, jei neklystu, jie buvo slovakai. Jiems apsistumdžius, visi lyg ir išsiskirstė. Mes ėjome kelio link, kur taksi vairuotojas buvo liepęs jo laukti“, - prisimena Andriaus Bikmano žmona, 22-ejų metų Asta.
Užpuolė būrys jaunų airių
Tomas drauge su savo mergina Asta Dautaraite link gatvės ėjo pirmieji. Vaikinas pasakoja, kad iš nugaros atbėgę penki ar septyni jaunuoliai jį staiga užpuolė. Pirmiausiai lietuvis pajuto smūgį į lūpą. „Tuoj pat puoliau gintis ir keletą smūgių sudaviau mane užpuolusiems airiams. Tuomet pasirodė, kad tuo viskas ir baigėsi, mano mergina Asta laikydama už rankos mane tempė nuo jų kuo toliau, bet atsisukęs pamačiau, kad dar didesnė šutvė, maždaug 15 - 20 jaunų airių, muša mano draugą Andrių. Pribėgęs prie tų, kurie spardė jam į galvą, puoliau ginti draugą, bet staiga pats pajutau smūgį iš nugaros į klubų sritį. Parkritęs ant žemės, norėjau stotis, bet pajutau, kad negaliu. Jiems toliau bespardant, pradėjau angliškai šaukti, kad sulaužė man koją. Tada jie nurimo“, - muštynes prisimena T.Liukinevičius.
Jo mergina prisimena, kad pasibaigus muštynėms, Tomas gulėjo tiesiog ant kelio. „Ėmiau šaukti, kad kas nors padėtų jį nuvilkti ant šaligatvio. Trys vyresnio amžiaus moterys, atbėgusios iš to klubo, man padėjo nutempti jį nuo kelio. Jos šaukė, kad skambinčiau 911, bet aš buvau šoko būsenoje, nesugebėjau to padaryti. Tada jos skubiai iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir Gardos pareigūnus. Galiu pastebėti, kad ir Garda, ir medikai atvažiavo labai greitai“, - prisimena ji.
Šiuo metu darbo reikalais Londone viešinčio 27-erių Andriaus žmona A.Bikmanienė pasakoja, jog jos vyras, pamatęs, kad priekyje einantį Tomą užpuolė airiai, bėgo jo gelbėti ir pirmiausiai sudavė tam, kuris pradėjo muštynes. „Kai Tomo draugė jį pasitempė į šoną, visi puolė mušti, spardyti mano vyrą. Pamaniusi, kad merginos nemuš, užkritau Andriui ant pečių ir rankomis uždengiau galvą. Visa laimė, kad manęs nemušė“, - prisimena savo vyrą gynusi žmona.
A.Bikmanienė pasakoja, kad uždengusi vyro galvą šaukėsi pagalbos ir, pakėlusi akis, tolumoje pamatė savo kaimynus, su kuriais kartu gyvena viename name. Deja, jie nebuvo draugiški – nei mušamam Tomui, nei Andriui padėti pora nepanoro – muštynes jie stebėjo iš šalies. „Galbūt jie patys išsigando, gal ištiko šokas, bet aš draugų likimo valiai nepalikčiau. Posakis „draugą nelaimėje pažinsi“ – visiška tiesa“, - nusivylimo neslepia A.Bikmanienė.
Užpuolikai bandė bėgti
Andriaus žmona Asta pasakoja, kad atvažiavus Gardos pareigūnams, užpuolikai ėmė skirstytis. „Pareigūnai manęs paklausė, ar žinau kas mus užpuolė. Pamačiusi tuos airius tolumoje, kartu su Gardos pareigūnais pasileidau bėgti paskui juos. Jie lyg niekur nieko ramiai ėjo. Manau, tai darė specialiai, norėdami Gardos pareigūnus įtikinti, kad jokiose muštynėse jie nedalyvavo. Šaukdama pradėjau jų klausti, už ką šitaip sumušė, o jaunuoliai ėmė vaidinti labai malonius, pradėjo mane raminti, sakyti, kad viskas bus gerai, kad jie tikrai nieko nemušė, kad įvyko nesusipratimas. Bet Gardos pareigūnai viską kuo puikiausiai suprato, nes ne pas vieną buvo suplėšyti ir kruvini marškiniai.
Vėliau pareigūnai pasakojo, kad vienas iš jaunuolių jiems jau gerai žinomas. Beje, jie visi buvo apsirengę baltais, vertikaliai dryžuotais marškiniais. Gal vaikinai specialiai taip apsirengė, kad būtų sunkiau įsidėmėti“, - svarsto A.Bikmanienė. Moteris taip pat prisimena, jog užpuolikai avėjo vienodus gelsvus, sunkius batus, panašius į statybininkų.
Nuo šiol bus atsargesni
Į įvykio vietą atskubėjęs greitosios medicinos pagalbos automobilis, sumuštą T.Liukinevičių kartu su drauge A.Dautaraite nuvežė į Tallaght ligoninę. Andrių ir Astą Bikmanus į tą pačią ligoninę atvežė Gardos pareigūnai. Kaip įprasta Airijos ligoninėse, nukentėjusiems teko ilgokai laukti eilėje. A.Bikmanui buvo susiūtas prakirstas skruostas, o Tomui ryte buvo atlikta klubo operacija. Vaikinas juokauja, kad jo koja iki vestuvių tikrai sugis, o dėl šio nemalonaus įvykio nei jis, nei jo draugai neketina visko mesti Airijoje ir grįžti į Lietuvą.
Visgi, jauni lietuviai tikina, kad po šio užpuolimo bus daug atsargesni ir į naktinius klubus vaikščios daug rečiau. A.Dautaraitė tikina, kad tą šeštadienio vakarą jie buvo nusiteikę pasilinksminti ir gerai praleisti laiką. „Tikrai nebuvome girti ar vartoję kokių nors narkotikų. Nesuprantu ir nerandu paaiškinimo, kodėl airiai mus užpuolė. Mes ne iš tų, kurie neturėdami ką veikti, ieško priekabių. Ne tik, kad jų neužgauliojome, bet ne nenužiūrinėjome. Mes visiškai niekuo dėti. Vienintelis paaiškinimas, kuris galėtų būti – mus užpuolė vien dėl to, jog esame lietuviai. Turbūt jie išgirdo, kad tarpusavyje kalbamės lietuviškai – jiems nesuprantama kalba. Prieš užpuldami turbūt manė, kad kažkokie imigrantai tikrai niekam nesiskųs.
Beje, jie visi buvo ganėtinai neaukšti ir smulkūs, tik tiek, kad jų buvo labai daug, gal penkiolika ar dvidešimt. Nusakyti užpuolikų amžių taip pat labai sunku, gali būti ir taip, kad kai kurie buvo nepilnamečiai, kiti – šiek tiek vyresni“, - garsiai svarstė mergina.
Tomo draugė sako, jog po šio kraupaus įvykio tamsiu paros metu pasidarė baisu net grįžti iš darbo. „Prieš dvi dienas eidama namo iš darbo labai išsigandau. Pasirodė, kad kažkas mane seka, pradėjau greičiau eiti, jaunuolis, kuris žingsniavo iš paskos, taip pat paspartino žingsnį, man pradėjus bėgti, jis padarė tą patį. Namo grįžau sveika, bet tikrai išsigandusi. Gal tai tik kvailas sutapimas…“, - išgąsčio neslepia A.Dautaraitė.
Tikisi, jog užpuolikai bus nubausti
Lietuviai pasakoja, kad praėjus kelioms dienoms, į namų duris pasibeldė tie patys Gardos pareigūnai, kurie tą naktį buvo atvažiavę. Pareigūnai pažadėjo, kad padės kuo galės ir paragino nenuleisti rankų. „Mes juos patikinome, kad, darysime viską, jog mus užpuolę airiai būtų nubausti. Jeigu reikės, dalyvausime visuose teismuose“, - sako A.Bikmanienė.
Paklausus, kokios bausmės norėtų užpuolikams, lietuviai patikino, kad iš šios nelaimės finansiškai pasipelnyti tikrai neketina ir nenori. Bet užpuolikams, jeigu paaiškės, kad jie pilnamečiai, jaunų lietuvių nuomone, turėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė. O svarbiausia, kad jie daugiau nebekeltų jokių muštynių.
