Lietuva neteko Justino Marcinkevičiaus - vieno garsiausių poetų, laikomo dvasiniu tautos vadu.
J. Marcinkevičius šį pasaulį paliko trečiadienio rytą, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Čia jis gydytas nuo gruodžio 7-osios, kai savo namų laiptinėje per nelaimingą atsitikimą patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį. J. Marcinkevičius buvo vienas įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų.
Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r. Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Nuo pat mažens jam patiko lietuvių kalba, domėjosi poetų gyvenimais. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje.
1954 m. J. Marcinkevičius baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955).
Jam teko kurti sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis. Kūrėjas gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika - laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas.
Rašytojo kūryba išverta į vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitas kalbas. Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kitų tautų antologijose, žurnaluose, almanachuose.
Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994). J. Marcinkevičius - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius. Už kūrybą J. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968 m.), Nacionaline premija (2001 m.), tarptautinėmis J. G. Herderio (1998m.) ir Baltijos Asamblėjos (2001 m.) premijomis.
Svarbiausiais poezijos rinkiniais laikomi „Liepsnojantis krūmas” (1968 m.), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978 m.). Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama visa draminė trilogija arba jos dalys „Mindaugas“, „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.).
J. Marcinkevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje.
"Savaime tapęs vienu iš įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų, sakęs kalbas ir skaitęs eilėraščius mitinguose, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 100 000 žmonių, vėliau J. Marcinkevičius iš politikos pasitraukė bei autoritetą išsaugojo.
Žmonių kančioms ir praradimams jautri jo poezija skleidžia supratimo, atjautos ir gerumo šviesą, – sunkaus XX-to amžiaus deficitą.
Svarbiausias J. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus. Tų dramų pastatymų žiūrovai, įžengę į teatrą tada dar iš Lenino prospekto, išeidavo puikiausiai supratę, kad apie Lietuvos praeitį poetas kalba dėl Lietuvos ateities ir kad jie dalyvavo patriotinėje meno akcijoje, - apie J. Marcinkevičių yra sakę literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
