„Kas aš būčiau be „Saduto“? – pasitikslina klausimą Ligita Paulauskaitė ir be šešėlio abejonės išdrožia: – „Be „Saduto“ būčiau niekas“.
Kai derinome susitikimo su Ligita laiką, ji sakė, kad jai patogiausia būtų bet kurį penktadienį. „Tiek, kiek dirbu su „Saduto“, labai gerai žinau, kaip praleisiu penktadienio vakarą. Kadangi aš darbus baigiu anksčiau nei kiti, tai iki repeticijos turiu apie porą valandų laiko. Taigi, arba einu į vakarines pamaldas, arba su kuo nors susitinku“, – nesudėtingą scenarijų atskleidžia moteris.
Penktadienis – šventas dalykas
„Parduoti penktadieniai?“, – pajuokauju, kai susitinkame Bethnall Greene, nes šiame rajone įsikūrusioje St. Johns bažnyčioje ansamblis nuomoja patalpas savo penktadieninėms repeticijoms.
„Penktadienis – šventas dalykas. Žmonės atvažiuoja iš kito galo Londono. Kas pasipuošia, kas su darbiniais rūbais. Po repeticijos dar kur užsukame pasėdėti... ir taip jau greit penkeri metai.“
Ligita labai gerai prisimena tą laiką, kai kūrėsi ansamblis. Ji jau metus buvo pragyvenusi Londone ir ją ėmė kankinti jausmas, jog kažko trūksta. Juolab, kad Lietuvoje į folklorinį judėjimą ji buvo įsijungusi nuo tada, kai mokėsi Panevėžio pedagoginėje mokykloje. „Išvažiuodama iš Mažeikių, kartu palikau ir ansamblį, tad atvykus čia, supratau, kad kažką reikia daryti. Nes, kai kažko trūksta, bandai keisti, ieškoti ar galų gale grįžti ten, kur tavęs laukia“, – teigia ansamblio vadovė, pasirinkusi ne grįžimo atgal, o aplinkos keitimo kelią. Beje, panašios mintys tuo metu kirbėjo ir kitų Londono lietuvių galvose, nes maždaug tuo metu pasirodė skelbimas, kad buriamasi į folkloro kolektyvą. „Dabar dar nenusprendėme, kada švęsti gimtadienį, nes per Sekmines įvyko kaip ir pirmasis pasirodymas, kurio metu susibūrė 4 moterys, muzikantas ir sudainavo keletą dainų, tačiau ansamblio susibūrimas buvo rugsėjo mėnesį“, – pasakoja Ligita. Nuo tada „Saduto“ ansamblis tapo jos gyvenimo centru.
„Kai pradėjome čia daryti visokius renginius, kaimynas kartą klausia – kiek tu gauni už tą darbą. Sakau – nieko, dirbu iš idėjos. Jis nesuprato, kaip galima dirbti ir nieko už tai negauti. Sakau, jei tas darbas patinka, tai net jei nieko neuždirbi, tai mielesnis širdžiai, nei tas, už kurį gauni pinigus.“
Valo namus ir dainuoja
Namų valymu pragyvenimui užsidirbanti moteris pasakoja į Angliją atvažiavusi aplankyti čia gyvenančio tėvo ir nė neplanavusi pasilikti. Tačiau pažįstami pasiūlė darbą ir Ligita susigundė šiek tiek užsidirbti. Dabar sako nesigailinti, kad pasiliko Londone. „Nesu nei daktarė, nei profesorė, dirbu ne pagal profesiją. Dirbu tą darbą, už kurį gaunu pinigus, o mano mintys užimtos kitkuo – programos apmąstymas, kelionių planavimas, visa tai sukasi galvoje. Namus valau, o mintyse repetuoju. Kartą reikėjo išmokti dainą greitai, užsidėjau įrašą, darbuojuosi ir dainuoju… Šeimininkė išgirdo, klausia – ką čia darau. Sakau – ruošiuosi koncertui“. Ligita juokiasi, kad šokio žingsnelių mokytis su šluota kol kas neteko. „Dabar suku galvą, kaip Užgavėnes padaryti. Kiekvienais metais norisi kažką vis naujo sugalvoti. Kai Lietuvoje dirbau, daug seminarų, renginių vykdavo, kur gali sau medžiagos susirinkti, gauti naujų idėjų. Čia reikia pačiam ieškoti.“
Praeitais metais Ligita šeštadieniais dar turėdavo užsiėmimus lituanistinėse mokyklėlėse, tačiau šiemet nusprendė pailsėti, nors iš tikrųjų su vaikais dirbti jai labai patinka.
Man, Kostui ir „Sadutui“
Beje, asmeninio gyvenimo pokyčiai irgi susisiję su „Saduto“ ansambliu. „Čia suradau gerų draugų, čia sutikau savo žmogų. Su Kostu susipažinome, kai jis atėjo į „Saduto“. Per tą laiką susidraugavome ir dabar jau porą metų kaip kartu. Mes vieną kitą suprantame, abiem tie patys dalykai rūpi… Kitas sakytų, kaip tu gali tiek laiko skirti visokiems renginiams, o mes ir sutariame, ir darbus dalinamės.“
Ligita sako, kad Kostas ne tik dalyvauja kultūrinėje ansamblio veikloje, bet ir užsiima administraciniu darbu. „Didžioji dalis organizacinių darbų, „Saduto“ svetainės tvarkymas, jei vykstame į keliones, bilietų, viešbučių užsakymas, – viskas ant Kosto pečių“, – sako Ligita. Ji maloniai prisimena, kaip šiltai buvo sutiktas ansamblis Zelandijoje. Nors lietuvių ten gyvena nedaug, bet jie į susitikimą atvyko su pačių keptos lietuviškos duonos kepalu. O koncertas Australijoje tapo neužmirštamas dėl to, jog drauge su kitais kolektyvais iš Lietuvos koncertuoti teko daugiatūkstantinei salei.
Ligita prisipažįsta labai nustebusi, kad metų nominacija atiteko būtent jai. „Kai po Kalėdų grįžome iš Lietuvos, maniau, kad nugalėtojai jau išrinkti ir nė nesukau galvos, kaip čia kas. Ir skambina man Kostas, ir sako – tu išrinkta JK Metų lietuve. Laikraštyje perskaitė. Ir tą pačią dieną pirmasis sveikinimas buvo kunigo Petro“, – sako Ligita ir priduria, jog Metų lietuvio nominaciją šį kartą reikėtų dalinti į tris dalis.
„Reikėtų skirti man, Kostui ir „Sadutui“, – įsitikinusi L. Paulauskaitė.
Beje, sadutiečiai Ligitai yra tapę kaip ir šeima. „Va, planuojame kelionę į Amsterdamą. Lietuvių ten nesuradome, bet sumanėme pažiūrėti tulpių parodą. Aišku, galėtume važiuoti dviese, bet kažkaip taip susiklostė, kad su kolektyvu keliausime“.
Gyvenimą derina prie „Saduto“
Na, o Anglijos lietuviams tai bene labiausiai žinomas lietuviškas kolektyvas, be kurio neįsivaizduojamos net tik Užgavėnės, Sekminės ar Joninės, bet ir svarbių valstybinių datų minėjimai. Tiesa, Ligita sako, jog kai kada supratimas, kaip šventes švęsti, sadutiečių ir kitų lietuvių skiriasi. „Jonines mes labiau mėgstam švęsti netoli Leytonstono tarp keturių ąžuolų, ten pelkė yra, primena Lietuvą, lauželį susikuriame, o kai Sodyboje susirenka lietuviai, pastebime, kad jie kažkaip kitaip supranta tas Jonines… Didžiajai daliai, jeigu Joninės, tai reikia gerti alų ir triukšmauti…“
Ligita sako, kad ansamblyje nėra profesionalų, tik du yra dalyvavę folkloriniame ansamblyje Lietuvoje. Visi kiti nei dainavę, nei šokę. Tačiau vadovė pastebi, kad ansambliečiai vis geriau jaučiasi scenoje, tobulėja, iš pusės žodžio supranta, ką reikia daryti. „Džiaugiuosi kolektyvu, kurio nariai jau patys nori puoštis, galvoja apie kostiumą, renkasi ne bet ką, o tokį, kad tiktų, kad gražiai atrodytų. Patys perkame scenos drabužius, repeticijų nuomai salė kainuoja… Kažkada gavome keletą kostiumų iš Lietuvos, kartą salės nuomai esame gavę, bet šiaip, patys už viską mokame iš tų pinigų, kiek surenkame už renginius.“
Tačiau Ligitai visas išlaidas ir sugaištą laiką atlygina po renginio aplankantis džiaugsmas, kad šventė įvyko, kad žmonės buvo patenkinti, kad visiems buvo linksma. „Nuovargis dingsta, lieka geras jausmas. Be to, darbai, renginiai neduoda užmigti. Dabar jau ir visus kitus savo planus tenka prie „Saduto“ renginių derinti“, – sako Ligita.
Zita Čepaitė
