Apsirijėlių laimė – ėdu vadinasi esu
Ar teko kada traukiny, o dar baisiau, lėktuve sėdėti greta pusantro šimto kilogramų sveriančio žmogaus? Man teko, ir jaučiausi tarsi į kampą įspraustas triušelis, nors toli gražu nepriklausau pačių mažiausiųjų ir skriaudžiamiausiųjų klasei. Bet prieš tą vis platesnės erdvės ir vis daugiau teisių reikalaujančią “svorio kategoriją” aš iškart pakeliu rankas. Nes jie vargšai. Kaip alkoholikai ar narkomanai. Jų reikia gailėti, užjausti, neįskaudinti, nė menkiausios užuominos nepareikšti apie jų pernelyg išvešėjusias apimtis. Nes jie pažeidžiami.